© Svetainės antraštės paveikslas - Andrius Grigalaitis, iš ciklo „Popieriniai žvilgsniai“, 2008

interstudia

Šiauliai: provincijos miestas palatvėje

Vigmantas ButkusŠiauliai: provincijos miestas palatvėje. Tekstai, Šiauliai: Saulės delta, 2005, 192 p. (Inter-studia humanitatis; kn. 2).

Atsiliepimas apie knygą svetainėje www.rasyk.lt: Nuo pat antikos laikų iki kokio aštuoniolikto amžiaus buvo itin populiarios knygos-kompiliacijos. Jose surinkti faktai, gandai, kūrybos ištraukos, piešiniai ir kita sudarydavo puikų audinį. Tokios „šiupininės“ knygos buvo laikomos enciklopedijomis iki pat racionalaus proto amžiaus.

Šią knygą aš irgi pavadinčiau „šiupinine“. Čia yra visko: Šiaulių, kaip miesto, reflektavimo ir bandymo rasti jam vietą Lietuvos kultūriniame bei geopolitiniame žemėlapyje. Čia kalbama apie lietuvių ir latvių poeziją, spausdinami vertimai, dedamos knygų recenzijos, publikuojamos esė. Visa tai gražiai atmiešiama iliustracijų margumynu, papildančiu knygos prasmes.

Autoriaus knyga graži kaip iššūkis tradicinėms, daugiatomėms studijoms, patraukli ir kaip leidybos produktas ar netgi kuriozas.

Pasak R. Tamošaičio, „nors leidinys ir skirtas Šiauliams, jame formuluojamos problemos nėra periferinės, knyga turėtų būti įdomi platesniam Lietuvos skaitytojų būriui“.

WordPress Gallery Plugin

inter

Urbanistinė ekskursija

Reaguoti į šį leidinį paskatino ne tik didelė simpatija latviams bei latvistams ir mano pačios pusiau šiaulietiškos šaknys, bet ir netikėtas asmeninis sutapimas: pasirodo, gyvenau tame pačiame Rygos universiteto bendrabutyje kaip ir knygos autorius, vaikštinėjau tais pačiais latvių metropolio takais, tose pačiose skaityklose atradau latvių literatūrą.

Lietuvoje ilgą laiką miesto refleksija rūpėjo tik siauros specializacijos žmonėms. Ir štai turime dar vieną bandymą netikėtu rakursu apčiuopti miesto daugveidystę. Literatūrologas Vigmantas Butkus urbanistinių samprotavimų atramos tašku pasirenka ne miesto kultūros teoretikų, o rašytojų studijas.

Knygą telkia du koncentrai – Šiauliai ir Ryga, daugiau ar mažiau konsoliduojantys daugelį knygos tekstų: recenzijų, straipsnių, esė, vertimų iš latvių kalbos. Įspūdinga ir stilių įvairovė: mokslinis, meninis, publicistinis, o pasigėrėtinai plati literatūrologo kompetencija siekia ne tik Latviją, bet ir visuomeninius, sociokultūrinius, antropologinius procesus. Be to, autorius pasirodo besąs ne mažiau puikus maketuotojas ir dizaineris (savo knygą apipavidalino pats). Skaitydamas pasijunti tarsi daugiasluoksnėje filologinėje ekskursijoje, kurios pradžią simboliškai ženklina kelio rodyklė Šiauliai, pabaigą – Šiauliai exit, o autorius tarsi gidas lydi skaitytoją į tekstualinę kelionę po geografines erdves ir literatūrinį žemėlapį (Šiaulių, Latvijos rašytojų, savo vaikystės lektūros).

Dar Oswaldas Spengleris priešpriešino nedidelį kultūros miestą didmiesčiui, jo pavadintam pasauliniu miestu (Weltstadt). Tarsi nesąmoningai antrindamas didžiajam miesto teoretikui, Butkus pasikliauja centro ir periferijos priešprieša, regi Šiaulius Rygos šešėlyje. Išties cituojami vietinių rašeivų eilėraštukai atrodo varganokai, palyginti su knygoje pateikiamais solidžių latvių klasikų Aleksandro Čako, Janio Veselio, Janio Elsbergo, Zentos Maurinios kūrybos fragmentais, o Šiaulių išorinis vaizdas sunkiai prilygsta kaimynų metropolio didybei. Rygos pavyzdys akivaizdžiai liudija, kad žodžiai „miestas“ ir „kultūra“ gali tapti kone lygiaverčiais sinonimais. Rygos kaip centrinio miesto vizija autoriui susiformavo dar vaikystėje, kai visa Šiaurės ir Vakarų Lietuva traukdavo į Rygos turgų, o ypač iš vėlesnių intelektualinių žygių į jos knygynus, bibliotekas, teatrus. Matyt, iš ten pat ir nuojauta, kad keliai link Rygos ir Jūrmalos veda arčiau centro, arčiau Europos nei keliai link Vilniaus ar Kauno. Net tradicine Šiaulių savasties emblema laikomas Kryžių kalnas autoriui neatrodo vertas šio statuso, svarstoma, ar patys Šiauliai Europos akyse nevirsta Kryžių kalno marginalija. Nuo savęs pridurčiau, kad Šiaulių universitete telkiasi išties stiprios intelektualinės pajėgos (Gintautas Mažeikis, Vigmantas Butkus, Vytautas Bikulčius, Gintaras Lazdynas ir kt.), gelbstinčios periferinio miesto prestižą ir antimarginalinę jo renomė bent jau humanistikos srityje.

Tekstas pamargintas autentiškomis nuotraukomis, sustabdytais filmų kadrais, senovinėmis graviūromis, šiuolaikinio meno instaliacijomis, į knygos puslapius iš vaikiško sąsiuvinio perkelti autoriaus braižyti planai (kaip pats prisipažįsta, vaikystėje turėjo aistrą kopijuoti žemėlapius). Ir pati knyga – „savotiškas Šiaulių perpiešinys“ (p. 7). Taigi tiek verbaliniame, tiek vizualiniame diskurse karaliauja postmodernistinė maišatis. Beje, grafinių ženklų stilistika įtartinai primena Gunčio Berelio „Latvių literatūros istorijos“ (1999) apipavidalinimą. Su minėta studija, sprendžiant iš knygoje esančios šio veikalo recenzijos, Butkus yra gerai susipažinęs. Be to, šis grafinis dizainerio entuziazmas kartais perdėtas: abejotina virš Rygos nuotraukų sklendžiančio taško su uodega funkcija. Nebeaišku, ką čia norėta pavaizduoti: kometą, o gal spermatozoidą?

Knygą išskiria ne tik originalus vizualinis apipavidalinimas, bet ir gudrus konstrukcinis sprendimas: įvedamas naujas „tarpskyrio“ žanras, tarsi legalizuojantis mažiau į visumą įsikomponuojančių tekstų buvimą. Tarp rimtų straipsnių, kuriuose bandoma apibrėžti Šiaulių miesto autonomijos ribas, nagrinėjama jo toponimika, istorija, kraštotyra, randame ir tokių: „Kvaksėjo varlytė šoklytė tvenkinio pakraštėly netoli Padvarnikų kaimo (Kelmės raj.), kol į burną vandens neprisėmė. Sėdi, gokčioja, čiaudo, net į mašaliukus nebežiūri“ (p. 30). Laisviausios stilistikos ir tematikos rašiniai perspausdinti iš Šiaulių universiteto leidžiamo mokslo, kultūros, meno ir technologijų mėnraščio „Park@s“.

Iš tos pačios operos ir „Neperskaitytas pranešimas apie alaus kamštelio mitologiją ir poetiką“, kuriame kontempliuojama šio lietuvių pamėgto gėrimo kamštelių instaliacija ant išvietės durų. Visus tekstus skiria laikas (rašyti pastaruosius dvidešimt metų), bet vienija šalies ir Šiaulių regiono periodikos erdvė. Nuostabu, kad tekstai nepraradę aktualumo, tik retkarčiais užkliūva viena kita formuluotė. Pavyzdžiui, 1999 m. straipsnio pavadinime „Grafomanija – literatūros periferija?“ glūdinti abejonė šiandien jau atrodo kiek per švelni, prašosi bent trijų riebių klaustukų. Nors anotacija leidinio ketvirtajame viršelyje nuteikia rimtam pasiskaitymui, knygos visuma yra gyva, neakademinė, puikiai išlaikytas informatyvumo ir žaismės santykis.

Paraleliai skaitinėju Gintaro Beresnevičiaus „Paruziją“, joje aprašytą makabrišką dialogą su šaldyta višta: „Tadas jai liepė užsičiaupti, tačiau višta piktybiškai atsikirto, ak, ji, vargšelė, negali užsičiaupti, nes neturi burnos, mat toje vietoje jai snapas, o šiuo metu ji neturi ir snapo, nes neturi galvos, […] o šaldytos vištos juk irgi turi teisę į nuomonės laisvę“. Nustebau atradusi šios šaldytos vištos galvą visu gražumu besipuikuojančią Butkaus knygoje (žr. p. 63).

Pats miesto kultūros fenomenas yra polimorfiškas ir daugiasluoksnis, o ir šiuolaikiniam diskursui jau neprivalomas homogeniškas kultūros vaizdinys. Taigi Butkaus knyga – madingas asorti, po vykusiomis antraštėmis čia apgyvendinti įvairios stilistikos tekstai, todėl tikėtina, kad kiekvienas ras sau patinkantį įdarą. Neabejoju, kad knyga ne tik figūruos, autoriaus žodžiais tariant, „profesiniame filologiniame pasyve“ ir jo įvardytoje „palatvėje“, bet ir sudomins platesniame aktyve besitelkiančius skaitytojus. Norintiems išsamiau susipažinti su šiuo leidiniu siūlyčiau apsilankyti interneto svetainėje http://www.menas.siauliai.lt, kur spausdinamas knygos turinys, pratarmė ir pirmasis skyrius.

Laura LAURUŠAITĖ, Šiaurės Atėnai

Komentarai uždrausti.