© Svetainės antraštės paveikslas - Andrius Grigalaitis, iš ciklo „Popieriniai žvilgsniai“, 2008

interstudia

Apie žurnalą

„Inter-studia humanitatis“ – tai modernus integralios humanitarinės pakraipos žurnalas (preciziškai kalbant jį reikėtų vadinti tęstiniu mokslo leidiniu), siekiantis puoselėti bei plėtoti šiuolaikinius interdisciplininius filosofijos ir literatūrologijos, sociokultūrinės antropologijos ir menotyros tyrinėjimus, apmąstymus, eksperimentinius modelius. Šiame mokslo žurnale kviečiama rašyti struktūralizmo ir poststruktūralizmo, postmodernių interpretacijų ir polimetodologizmo, kultūros ir postkolonializmo studijų, feminizmo ir kino kritikos, kvir (queer) teorijų ir psichoanalitinių interpretacijų, neomitologijos ir kitomis panašiomis temomis. Žurnalas yra referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Index Copernicus.

Žurnalo tikslai: integruoti, transformuoti, deformuoti humanitarines disciplinas, inicijuoti naujus tyrinėjimus ir projektus, atsiliepiant į informacines, technologines, politines pasaulio permainas, į globalizacijos iššūkius. Tiesa, žurnale bus siekiama išlaikyti ir tą iniciatyvą, tuos konceptualius, idėjinius proveržius, tą vertybių saugą, kuri tradiciškai siejama su humanistiniais idealais. Šešėlis, kuris pastaruoju metu pritemdė ant amžių laurų tebesnūduriuojančią humanistiką, kviečia ieškoti naujų kalbėjimo būdų, naujų metodų, siekti naujų teorinių proveržių, kurie žadintų „snūduriuojančias sielas“ humanitariniam polėkiui, optimistinei kūrybai, entuziastingiems moksliniams bandymams. Laki vaizduotė ir erudicija, polimetodologizmas, metaforiniai apmąstymai, netradiciniai sprendimai ir nuolatinio proveržio stimulas turėtų daryti naująjį žurnalą patrauklų ne tik humanitarinių mokslų atstovams, bet ir tiems asmenims, kurie reaguodami į technologijos, informatikos ar socialinius iššūkius siekia vaizduotę ir protą laisvinančių sprendimų, patys atlieka netrivialius filosofijos, antropologijos, literatūros ar meno kritikos bandymus.

„Inter-studia humanitatis“ – toks žurnalo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Tradiciškai terminas studia humanitatis asocijuojasi su XV amžiaus Europos ir pirmiausia su humanistiniu Italijos, Florencijos neoplatonikų sąjūdžiu, kuris siekė atverti sielas laisvam kūrybiniam skrydžiui po ilgų šimtmečių dogmatinio snaudulio, apgaubto scholastinių samprotavimų aura. Tuo metu tiesiog pulsuote pulsuojanti įvairovė ir pagarba protėviams, herojiškas entuziazmas ir revoliucingi atradimai, originali kritika ir filosofinė poetika susiliejo į vieną reikšmingą sąjūdį, tapusį Europos kultūros atgimimo pradžia. To laikotarpio studia humanitatis jungė į vieną visumą literatūros kritiką, filosofiją, estetiką, pilietinę retoriką, laisvus religinius apmąstymus, tai vienu metu buvo ir ontologija, ir gnoseologija, ir estetika, ir retorika, ir kritika, ir vertimo teorija. Kita vertus, šiandien junginys studia humanitatis pirmiausia tiesiogiai asocijuojasi su klasikinėmis antikinės literatūros, filosofijos ir retorikos studijomis. Tokiu būdu terminas studia humanitatis šiandien yra stiprios tradicijos, ilgaamžės klasikos sinonimas. Tačiau svarstant žurnalo projektą taip pat pabrėžtinai buvo aktualizuojamas ir radikalių kritikų JAV leidžiamas poststruktūralizmo, neopragmatizmo bei postkolonializmo žurnalas „Critical Inquiry“, kurį laikome savo protomodeliu, kritiniu sufleriu, konceptualiu „šantažuotoju“. Dėmesingesnis skaitytojas išsyk pastebės, kad renesansinės studia humanitatis, daugiausia dėmesio skyrusios Antikos gaivinimui, ir ultramodernus „Critical Inquiry“, nuosekliai kritikuojantis europocentrizmą, vadinasi, ir „antikocentrizmą“ – dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos minties galaktikos. Tačiau „Inter-studia humanitatis“ būtent ir siekia apimti šias tik iš pažiūros nesutaikomas tradicijas. Sielos gyvumas, minties skrydis, entuziazmas, pulsuojanti gyvybė, erosas ir retorika – visa tai tvirtai jungia minėtus du polius, tarp kurių įsiterpti ir turėtume pretenzijų. Tiesiog jau lingvistiškai provokatyvus žurnalo pavadinimo pradžios priešdėlis inter mus ir įpareigotų įsitraukti į Umberto Eco postmodernizmo aplinką, į Gilles’o Deleuze’o ir Fellixo Guattari rizomos diskusijas, į Jacques Derrida differa(e)nce sūkurius, į hegemonizmo kritiką ir hibridiškumo invazijas. Lyginant su kitais Lietuvoje leidžiamais humanitarinės pakraipos žurnalais norėtųsi, kad „Inter-studia humanitatis“ vienus tų žurnalų lenktų postmoderniu radikalumu ir drąsumu, kitus – akademiškumu, trečius – tolerantiškumu, dar kitus – interdiscipliniškumu ir polimetodologizmu. Integralumas, minties radikalumas, kritiškumas turėtų būti šio žurnalo naujumo požymiai.

„Inter-studia humanitatis“ yra steigiamas ant jau susiklosčiusios produktyvaus bendradarbiavimo tarp Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros (dabar: Literatūros istorijos ir teorijos katedra), Filosofijos katedros ir Kultūrinės antropologijos centro tradicijos pamatų. Tradicijos, kurią vainikavo ištisa serija originalių interdisciplininių mokslo straipsnių rinkinių: „Miesto marginalijos“ (2000), „Kūnas lietuvių kultūroje“ (2000), „Kanonai lietuvių kultūroje“ (2001), „Fluxus: šiuo atveju“ (2002), „Mitai lietuvių kultūroje“ (2002), „Kelionių antropologija“ (2004). Pastarųjų leidinių ypatumas – bandymas diskutuoti ne apie istorines, o apie apibrėžtas teorines vieno ar kito dalyko problemas, remiantis plačiausiu analitiniu spektru: nuo istorinio konservatyvaus iki ribas laužančio postmodernaus. Iš esmės tai atitinka renesansinius studia humanitatis sąjūdžio idealus: varieta (įvairovės) ir diversitita (skirtumų gausos), kai yra laukiami ir sveikintini polimorfiškumas, dialogiškumas, heterotopijos. Būtent toks skirtumų ir bendradarbiavimo tinklų puoselėjimas, dėmesingumas žodžiui ir jo virsmams, atvirumas dvasios eksperimentams yra svarbios leidinio „Inter-studia humanitatis“ gairės. Simboliška ir provakatyvu, kad „Inter-studia humanitatis“ užgimė Šiauliuose, vadinamajame Saulės mieste, garsėjančiame savo marginalumu ir nuolatiniu proveržio lūkesčiu. Kadaise Giordano Bruno šlovino soliarinį herojišką entuziazmą, Tomasso Campanella kalbėjo apie savo utopijų Saulės miestą, kuriame turėjo būti išaukštinti humanizmo idealai. Lietuvoje humanistinė simbolika apsiriboja Šiaurės Atėnų ir Lietuvos Jeruzalės vizijomis. Pusiau juokais galima pasakyti, jog „Inter-studia humanitatis“ projektas galėtų paskatinti „Šiaurės Florencijos“ neomitologiją, soliarinį neoutopizmą, „herojišką postmodernizmą“.

Prof. dr. Gintautas Mažeikis

Komentarai uždrausti.